- pilnateisis
- pilnateĩsis, -ė adj. (2) turintis visas teises, visateisis: Darbo žmogus yra pilnateĩsis savo tarybinės valstybės šeimininkas (sov.) DŽ. Dabar jis tapo pilnateisis tėvo pasekėjas I.Simon. Bus, kas bus, bet aš nors pilnateisė moteris I.Simon. Be minėtųjų paukščių, pilnateisių mūsų namų piliečių, yra labai daug kitų J.Jabl. Pilnateĩsis valdymas NdŽ.
Dictionary of the Lithuanian Language.